Garsesniųjų šešėlyje: labiausiai neįvertintos Azijos šventyklos
Taip jau veikia turizmo rinkodara ir žmonių pusrutuliai, kad šalys, miestai, vardai ar pavadinimai mums siejasi su labai konkrečiais vaizdiniais. Indija daugumai būtinai reikš Tadž Mahalą ir karves gatvėse, Maskva – Raudonąją aikštę ir Lenino mauzoliejų, Pamela Anderson….
Bet gal tiek to, atleiskite už lyrinį nukrypimą. Taigi, žmonės mėgsta gražius kelionių vaizdus ir viskas čia gerai, jei suprantame, kad realybėje tie vaizdai dažnai atrodo, švelniai tariant, kiek menkiau. Ir kai su draugais ar pažįstamais kalbuosi apie jų kelionių įspūdžius, nesistebiu, kad jiems atostogų „vinimi“ tapo ne tie pirmus „Google“ vaizdų puslapius užtvindę saldainiukai, o visai kitos vietos. Jos nebūtinai puikuosis ant žurnalų viršelių ir ne visada bus įtrauktos į kelionių organizatorių maršrutus; dažnas keliautojas apie jas bus girdėjęs mažai arba nieko. Bet jei egzistuotų „Mis“ konkursas, jos garantuotai nusipelnytų publikos prizo. Todėl šiandien jūsų teismui ir pristatau keletą vietų, kurios, mano nuomone, vertos ne mažesnio keliautojų dėmesio nei didieji ir pripažinti architektūros šedevrai.
Auksinė Šventykla, Amritsaras, Indija. Indija, be asociacijos su jau minėtu Tadž Mahalu, būtų tas pats, kas lietuvis politikas be noro nugvelbti milijoną, ir nors tu ką. Tačiau apsilankymas čia reiškia neišvengiamą susidūrimą su didele mase žmonių: labiausiai turistų lankoma vieta randasi šalyje, kur ir taip gyvena milijardas žmonių. Todėl jausmas, pamačius Tadž Mahalą, man buvo toks, tarsi matyčiau televizinį šou ir girdėčiau komisijos nuolat kartojamą frazę: „viskas čia gerai, bet…kažko pritrūko“.
Užtat apsilankyti Auksinėje Šventykloje ir pamatyti tai, kas joje vyksta, prilygtų tikrų tikriausiam teatrui – su daug vietinių aktorių ir mažai užsieniečių žiūrovų, kurie atvykę į čia neišvengiamai patampa sikhų (vienos mažesnių religijų Indijoje atstovų) atliekamų ritualų dalimi. Sikhai gyvena daugiausiai Pandžiabo valstijoje (šiaurės vakarų Indija), o Auksinė Šventykla jiems yra svarbiausia maldos vieta. Auksine ji pavadinta ne šiaip sau: apversto lotoso žiedą primenantis jos kupolas padengtas 750 kg aukso, ir visas šis induistinio ir islamiškojo stiliaus šedevras, atrodo, tarsi plūduriuoja ant didžiulio baseino paviršiaus. Sikhai tiki, kad vanduo tame baseine yra „nemirtingumo nektaras“, todėl lankydamiesi čia būtinai atlieka ritualines maudynes. Bendrą tvarką čia palaiko ietimis ginkluoti savanoriai, o jai paklusti turi ir šio nesuvaidinto spektaklio stebėtojai (tarp jų ir aš): kad pastariesiems nebūtų nuobodu, į teritoriją visi įleidžiami tik nusiavę batus, perbridę mažą baseinėlį ir plaukus prisidengę čia pat nuomojamomis skarelėmis. Užtat papuolus į vidų, patenkate į visiškai magišką atmosferą, kurią, be minėtų vaizdų, dar sustiprina iš šventyklos vidaus nuolat sklindantys maldų garsai ar paradiniai susirinkusių sikhų (kaip ir dera pagrindiniams aktoriams) rūbai. Apie jų turbanus, beje – durklais ar geležinėmis grandinėlėmis papuoštus – būtų galima parašyti atskirą istoriją. Tad kol kažkas Tadž Mahalui rašo pliusą, aš du riebius pliusus rašau Auksinei Amritsaro Šventyklai.
Wat Ben, Bankokas, Tailandas. Šventyklų prifarširuotame Bankoke kiekvienas sutiktas turistas tarp pirmųjų aplankytų vietų būtinai paminės Karaliaus Rūmų kompleksą ar Wat Arun šventyklą. Ir tik kažkur giliau sąraše, tikėtina, atsidurs Wat Ben – „Marmurinė šventykla“. Jei kažkokiam Saliamonui Indijoje buvo kilusi mintis išardyti tuo metu pakankamai apleistą Tadž Mahalą, nuplukdyti marmurą į Londoną ir parduoti, tai Tailando karaliaus strategija buvo priešinga. Iš Italijos parsigabentą marmurą 1899 m. jis panaudojo elegantiškosios Wat Ben statybai, tuo pačiu pasiųsdamas aiškią žinutę britams ar prancūzams, kad jo šalis – civilizuota. Neturėdami ko „civilizuoti“, pastarieji neteko įprasto savo kolonijinei veiklai preteksto. Sutapimas ar ne, bet Tailandas taip niekada ir nebuvo tapęs kolonija, o europietiškai tailandietiška Marmurinė šventykla toliau džiugina tuos, kurie per betonines Bankoko džiungles kažkaip suranda kelią iki jos.
Kyaiktiyo Pagoda (Auksinė Uola), Birma. Įsivaizduokite Puntuko dydžio akmenį su mažyte pagoda ant viršaus, kažkokiu mistiniu būdu užrioglintą ant aukštos uolos krašto ir balansuojantį ties nukritimo riba. Maždaug taip atrodo viena švenčiausių Birmos budistams vietų – Kyaiktiyo Pagoda, dažniau vadinama tiesiog Auksine Uola. Vaizdingų kalnų apsuptyje esanti Auksinė Uola, anot legendos, žemyn nenusirita tik dėl tinkamoje vietoje padėto Budos plauko. Ir nors ji populiarumu toli gražu neprilygsta šalies simboliu laikomai Švedagono Pagodai ar tūkstančiams Bagano šventyklų, lankantis čia patirsite tokių įspūdžių, kokių kitur tiesiog negalėtumėte. Viskas prasideda dar Kyaiktiyo kalno papėdėje, kur visi atvykę sodinami į sunkvežimį, o šis, skriedamas kalnų serpantinais, visus gerokai pagąsdina ir prigamina adrenalino; kartais įspūdis iš tikrųjų būna toks, lyg važinėtumėtės amerikietiškais kalneliais. Užtat pasiekus kalno viršūnę, atsiduriate tarsi kitame pasaulyje: sunkvežimio garsus pakeičia ramybė, deginamų smilkalų kvapai, besibūriuojantys Birmos piligrimai ir nepakartojamas Auksinės Uolos vaizdas. Beje, prieiti prie uolos ir užklijuoti ant jos auksinį lapelį (įprastas budistams ritualas, turintis religinę prasmę) leidžiama tik vyrams; moterys tuo metu meldžiasi pagarbiu atstumu.
Bayon šventykla, Kambodža. Angkoro šventyklų kompleksas Kambodžoje yra didžiausias pasaulyje religinis monumentas, susidedantis iš begalės šventyklų, išsibarsčiusių maždaug 400 kv.km. plote (kas, beje, prilygsta Vilniaus miesto plotui). Taip jau gavosi, kad viso komplekso simboliu laikoma to paties pavadinimo šventykla – Angkor Wat, 7-asis pasaulio stebuklas. Stebuklai, aišku, yra puikus dalykas, tik turiu įtarimo, kad kai kurie žmonės apie juos galvoja kaip apie rinkimus: kai rezultatai paskelbiami, ne visi su jais sutinka, net jei ir nebalsavo. Nors šaukštai jau po pietų, drįstu teigti, kad ne Angkor Wat, o XII a. statyta Bayon šventykla, tegul ir mažesnė, tegul ir visu 100 metų jaunesnė, susilauktų mano balso rinkimuose. Išskirtinis jos bruožas yra virš 2000 didelių veidų, išraižytų ant 54 bokštų. Lakią vaizduotę turintieji besišypsančius Bayon šventyklos storalūpius jau praminė Pietryčių Azijos Mona Liza. Tiesa, šitai Monai Lizai jau reikia ne plastinės operacijos, o kapitalinio remonto: visas Angkoro šventyklų kompleksas sparčiai griūva – amžius, klimatas, besotės džiunglės ir turistų srautai daro savo. Belieka tikėtis, kad restauravimo tempai čia nemažės.
Linh Phuoc Pagoda, Vietnamas. Prisipažinkim – kalbėdami apie Vietnamą, dažniau minėtume gamtą, maistą, begalę motorolerių, bet ne šventyklas ar kitokius architektūros gėrius. O net ir apie pastaruosius galvodami, mintyse pirmiausiai klaidžiotume po Hanojų, Saigoną ar Hue. Tačiau viskas, ką mačiau Vietnamo miestuose, man nublanko prieš Dalato apylinkėse (centrinis Vietnamas) atrastą Linh Phuoc pagodą. Matant ją vis prisimindavau Tailandą ir Baltają Šventyklą (Wat Rong Khun), apie kurią jau buvau rašęs kiek anksčiau. Linh Phuoc yra gausiai dekoruota, tiesa, daug spalvingesnė už savo pusseserę Tailande. Na, o Vietnamo mastais ji dar ir rekordininkė: pagodos bokšte įtaisytas sunkiausias šalyje varpas (8500 kg), šalia raitosi ir ilgiausias (49 metrai) drakonas, kurio dekoravimui buvo panaudotas stiklas iš maždaug 12000 alaus butelių. Tad jei vienoje vietoje norite pamatyti tikrą vietnamietiškos architektūros šedevrą, pagardintą disneilendiniu kiču, pabarstytą budistinio dvasingumo pagardais ir atskiestą alumi – marš į Dalato apylinkes! Tiesa, alaus kvapo iš drakono nasrų nesitikėkite: Linh Phuoc pagoda pastatyta 1952m., o per tiek laiko išgaruoja daug kas.
Wat Mahathat ir Wat Yai Chai Mongkhon, Ajutaja, Tailandas. Pasakojimo pabaigai pasilikau netgi ne statinį, o ištisą miestą. Smarkiai nesuklystumėte pasakę, kad dauguma keliautojų Tailande šventyklomis pasisotina apsilankę Bankoke ar Čiangmajuje – be konkurencijos populiariausiuose šalies miestuose. Tad kiek ironiška, kad pora ikoninių, Tailandą garsinančių vaizdų užfiksuoti visai kitur: senojoje sostinėje Ajutajoje. Vienas tokių vaizdų yra medžio šaknyse įaugusi Budos galva, kurią dauguma tikrai esate matę ant atvirukų ar šalies turizmą pristatančių žurnalų ir tinklalapių. Randasi ši Budos galva Wat Mahathat šventykloje, kurios būklė šiandien yra visiškai apgailėtina: daugelis statulų čia yra apgriuvę arba iki pusės nupjaustytos (apie meno vertybių vagystes, beje, jau irgi esu rašęs). Tad aptikti puikiai išlikusią Budos galvą, ir dar tokioje netradicinėje vietoje, yra tikras siurprizas. Niekas iki šiol tiksliai negali paaiškinti, kaip ir kodėl ji čia atsidūrė, tačiau mane labiausia įtikina versija, kad kažkada ši Budos galva vagišių buvo tiesiog nupjauta, paslėpta tarp medžio šaknų, o po to pamiršta. Šiandien ji tarsi suaugusi su medžiu, saugoma ir yra tikras Wat Mahathat šventyklos pasididžiavimas.
Gi antroji, ir ne mažiau garsi Ajutajos šventykla yra Wat Yai Chai Mongkhon. Nevarginsiu jūsų nuobodžiais faktais apie jos amžių ar istorinę reikšmę. Gali būti, kad apsilankę čia nelabai girdėtumėte ir gido pasakojimų, nes visiškai užtektų vaizdo, kuris, bent jau man, yra vienas fotogeniškesnių vaizdų Tailande. Subjektyvu? Be abejo, kad taip. Bet jei pamačius gausybę tvarkingai, tarsi kareiviai per paradą surikiuotų, puikiai išsilaikiusių Budų eilių čia jums neatvips žandikaulis, reiškia, jums jau laikas į Tailando paplūdimius. Bet apie tai jau kitoje istorijoje.