Viena vieta Indijoje, kurią privalu pamatyti visiems
Jei jau paspaudėte ant šio straipsnio nuorodos, matyt, tikitės, kad tuoj pat imsiu ir įvardinsiu tą vieną stebuklingą, kaip dabar populiaru sakyti – „visiems privalomą pamatyti“ – vietą Indijoje. Skubu nuraminti: šis straipsnis visai ne apie tai.
Ką tik užkibote ant dar vieno pigaus triuko – didelę dozę tokių triukų kasdien gaunate naršydami internete ar žiūrėdami televizorių. Atsiprašau, jei nuvyliau, bet ačiū, kad užsukote, sėkmės! Tiesa, keletą nuotraukų iš Indijos šiame straipsnyje visgi rasite – kaip kompensaciją. O visiems kitiems, kurie turėjote kantrybės skaityti iki šios vietos, pasistengsiu paaiškint savo niekingo poelgio priežastis.
Ką tik pabandžiau parodyti, kaip paprasta užkibti ant dar vienos pigios antraštės ir leisti sau patikėti žiniasklaidos mums kasdien brukamų stereotipų ar sensacijų tiesomis. Šiais skubėjimo ir Niagaros galiai prilygstančio informacinio srauto laikais nuomonei apie Indiją susidaryti dažnai tik to ir pakanka: kelių skambesnių antraščių ar nugirstos frazės iš „Indijoje nebuvusio, bet žinančio, kad tai yra blogai, nes draugas ten buvo ir taip sakė, o dar vakar per televizorių girdėjau, kad….“ tipo eksperto. Pripažinkim: visuomenei patinka stereotipai. Suskirstom moteris į blondines ir protingas, vyrus – į kiaules ir normalius, visus bendrai – į 12 zodiako ženklų ir, atrodo, apie žmones jau žinom viską. Deja, bet mus dažniausiai pasiekiančios žinios apie Indiją yra toks pats stereotipų, mitų ir pigių sensacijų mišinys, jau spėjęs sudaryti įspūdį, kad čia įvykti gali tik du kraštutinumai: išprievartavimas arba nušvitimas. Bet ar tikrai ten nutinka tiktai tai?
ĮVAIZDIS – DAR NE VISKAS
Stebėtis blogų naujienų gausa apie bet kurią šalį nereikėtų, juk bloga naujiena yra tarsi salietra žiniasklaidos auginamai žolei, kurią lietuviai godžiai ryja kas dieną. Todėl net ir pozityvesnė žinia, pavyzdžiui, apie kokios nors žymesnės personos atostogas Indijoje menkai teprisideda prie šalies įvaizdžio pagerinimo. Juolab, kad po jų gimusiame interviu žiniasklaidai bandymas išspausti bent šiek tiek įžvalgų ar dvasingumo dažnai prasideda ir baigiasi nuvalkiota fraze: „Indija – kontrastų šalis“. O taip, kontrastai! Lyg jų truktų pas mus; lyg Vilniaus senamiestis nebūtų kontrastas Fabijoniškėms ar kokiam nors Stebulių kaimui neaiškiame Lietuvos rajone. Lyg pas mus gyventų vien tik žemažiūriai skeltanagiai, o ne Arvydas Sabonis ar Žydrūnas Savickas.
Žmonės šiaip jau labai mielai kalba apie savo keliones – juk tai nauji įspūdžiai, rudas įdegis, garantuota tribūna su mikrofonu pasisakymui kokiame nors vakarėlyje ar bent jau šeimos rate. Todėl visai neseniai viename renginyje prisiklausęs tokių pasakojimų apie Indiją, visai neplanuotai sugalvojau atlikti mažą eksperimentą. Jis buvo visiškai primityvus – tiesiog parodžiau kelias nuotraukas tiems išsilavinusiems, nemažai pasaulio mačiusiems žmonėms ir paklausiau, kur, jų manymu, jos darytos. Spėjimų buvo įvairių, bet teisingo atsakymo neišgirdau nei vieno. Ko gero, jau supratote – nuotraukos buvo darytos Indijoje. Bet net ir šių žmonių galvose šalies įvaizdis buvo maždaug toks: skurdas, nusikaltimai, karvės gatvėse, na, gal dar Tadž Mahalas, nes „jis toks didelis ir garsus“.
KAS TA INDIJA?
Taigi, kas ta Indija ir kodėl ji vienus taip traukia, o kitus – baugina? „Jeigu Indija neegzistuotų, niekam neužtektų vaizduotės ją išrasti“, sakė Mukulas Kesavanas, vietinis istorikas ir rašytojas. Visgi Indija egzistuoja, o tam, kas ją „išrado“, užteko vaizduotės vienoje šalyje sutalpinti tiek visko, kad kiekvieną keliautoją vaizdai, garsai, kvapai ir patirtys gerokai sukrečia – tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme. Indija yra įspūdingai įvairi; kitaip ir negali būti, juk kalbam apie antrą pagal gyventojų skaičių, septintą pagal plotą pasaulio valstybę, kurios šiaurę ir pietus skiria didesnis nei 3000 km atstumas. Indijoje yra 29 valstijos, bet apie didelę dalį jų keliautojai praktiškai nieko nežino. Dažno keliautojo judėjimas šalyje apsiriboja kažkada kažkieno sugalvotu „Auksiniu Trikampiu“ – maršrutu, į kurį įeina Delis, Agra su mano jau minėtu Tadž Mahalu ir Džaipūras. Na, o jei dar aplankomas Varanasio miestas ar nuskrendama kur nors piečiau pagulinėti paplūdimiuose, trikampis patampa daugiakampiu, ir tai daug kam sudaro įspūdį apie neva tai jau pažintą, tikrą Indijos veidą. Atleiskit už ironijos gaidą – minėtos vietos iš tikrųjų yra geras intro į šalies gėrius ir grožius. Tačiau neapsigaukite – Indija yra daug daugiau negu kelių vietovių trikampis ar keturkampis. Po poros savaičių kelionės tokiu maršrutu apie ją sužinosite tiek, kiek apie Lietuvą sužino Vilniaus Pilies gatve prasiėjęs užsienietis. Šalių masteliai skiriasi tiek, kad net ir po poros mėnesių, praleistų Indijoje, aš pats jaučiuosi apie ją žinantis minimaliai, todėl mintyse rezgu planą, kaip čia ištaikius dar bent mėnesį naujoms jos vietoms pažinti. Pripažįstu, kad tie, kuriems Indija yra „Auksinis Trikampis“, yra teisūs. Tačiau taip pačiai teisūs ir tie, kuriems Indija bus Ladakas – regionas šalies šiaurės rytuose, kur dominuoja budizmas, stūkso snieguoti Himalajų kalnai ir puikiai išlikę atokūs vienuolynai. Nesuklys ir tie, kuriems šalis asocijuosis su Pandžiabo valstija ir sikhizmą (XVa. susiformavusią religiją) išpažįstančiais, turbanų audekluose savo nekerpamus plaukus išdidžiai benešiojančiais sikhais – jie juk tokie patys indai kaip ir visi kiti. Kiekvienam sakančiam, kad Indija yra tik skurdas, smurtas ir dulkėtos gatvės, aš tuoj pat galėsiu papasakoti apie 500 JAV dolerių kainuojančią naktį prabangiame viešbutyje, miestus, kuriuose jau yra daug stambių vakarų kompanijų ofisų ir dominuoja šiuolaikinės technologijos. Nenorintys intensyvumo ir stereotipinių Indijos vaizdų ramybę ir atsipalaidavimą ras vienoje sėkmingiausių, labiausiai išsivysčiusių ir, gali būti, gražiausių šalies valstijų – Keraloje. Tačiau net ir pačioje Keraloje įvairovės yra tiek, kad gali apsisukti galva: saulėti paplūdimiai, arbatos plantacijos, palmių giraitės, rūke paskendę UNESCO saugomi Vakarų Ghatai (per Keralą ir dar kelias valstijas einantys kalnai), natūraliomis sąlygomis gyvenantys drambliai ar tigrai. Kad ir kaip neindiškai tai skambėtų, visa tai irgi yra tikrų tikriausia Indija.
Man Indija nėra nei žiniasklaidos piešiamas baubas, nei mistiška šalis, kurioje būtinai „nušvintama“ – ir viena, ir kita tėra stereotipai, kraštutinumai, vakarietiškas išradimas, kuriuo bandoma pateisinti mūsų nesugebėjimą paaiškinti ten vykstančių dalykų. Apie skirtingus šalies veidus būtų galima kalbėti iki begalybės, bet faktas yra vienas: Indija yra viena įvairiapusiškiausių pasaulio valstybių, ir suprasti ją mūsų vakarietiškų vertybių ir teisybių prifarširuotiems pusrutuliams yra neįmanoma misija. Tad palikim šią misiją indologijos studentams, profesoriams ar antropologams ir atsipalaiduokim. Juk dauguma mūsų keliaujam dėl daug paprastesnių priežasčių: aštresnių įspūdžių, naujų patirčių ar kitokių vaizdų. Užtikrinu: viso to ir dar daugiau Indijoje tikrai rasite, tik ne televizorių žiūrėdami ar internete naršydami, o keliaudami po ją.
Pabaigai
Jei skaitėte šį straipsnį nuo pradžių, užtrukote kokias 10 minučių. Per šį laiką Indijoje gimė 300 kūdikių, o šalies gyventojų skaičius tokiu tempu per metus padidės 15 milijonų – maždaug 5 naujomis Lietuvomis. Šito žiniasklaida, ko gero, taip ir nepaskelbs – juk daug populiaresnės yra kriminalinės naujienos. Visgi tikiu, kad bijoti to, ko nežinome ir nepatyrėme – neverta, kaip ir neverta tikėti, kad pasaulyje vyksta tik tai, kas parodoma per televizorių. Todėl keliautojus, kuriems Europa atrodo nuobodi kaip dar viena lietuviška mergyčių pupyčių popgrupė, raginu: duokit šansą sau ir Indijai. Šansą sau – išsilaisvinti iš visų tų stereotipų, o Indijai – suformuoti tikrą, praktinę nuomonę apie ją. Begalę visokių nuomonių prisiklausęs, aš drąsiai galiu sakyti, kad vieni Indiją myli, kiti jos nemėgsta; kitokio vertinimo nebūna. O tai reiškia, kad jūsų šansai pamėgti ar net pamilti šalį yra 50% – tokių šansų nesimėto už kiekvieno kampo.